Didžiausias regioninis parkas – 55 344 ha ploto – Labanoro regioninis parkas apima Švenčionių, Molėtų ir Utenos r. Parkas įsteigtas 1992 m. rugsėjo 24 d. siekiant išsaugoti Labanoro girios ir jos ežerynų kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemų bei kultūros paveldo vertybes, rekreaciniu požiūriu vertingus Rytų Aukštaitijos kraštovaizdžio kompleksus.
Parko teritorijoje yra 2 rezervatai, iš jų Girutiškio gamtinis rezervatas paskelbtas Ramsar teritorija – tarptautinės svarbos šlapžeme, 36 draustiniai, iš jų 12 telmologinių, 7 kraštovaizdžio, 6 hidrografiniai, 5 geomorfologiniai, 4 botaniniai zoologiniai ir po 1 botaninį bei urbanistinį, 71 valstybės saugomi objektai, iš jų 34 kultūros paveldo objektai, 14 kultūros paminklų, 13 gamtos paveldo objektų, 5 piliakalniai, 3 liaudies architektūros paminklai, 1 etnokultūrinis kaimas, 1 gamtos paminklas, 285 ežerai, teka apie 30 upelių. Parke aptinkama per 1000 augalų, per 100 grybų bei kerpių ir beveik 1700 gyvūnų rūšių, iš jų apie 170 įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą.
Visas Labanoro regioninis parkas, išskyrus rekreacines teritorijas – įrengtas stovyklavietes ir poilsiavietes, yra Europos Bendrijos saugomų teritorijų tinklo „Natura 2000“ dalis, jis paskelbtas paukščių bei buveinių apsaugai svarbia teritorija. Čia saugoma 15 paukščių, 14 kitų gyvūnų bei 5 augalų rūšys ir 18 natūralių buveinių. Viso parke aptinkamos 74 Europos Bendrijai svarbios rūšys.
